ALUDARYSTĖS ISTORIJA LIETUVOJE

Aludarystės amatas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau XI a. Lietuvoje buvo verdamas alus, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo XVI a. Žymiausias Lenkijos istorikas, Žygimanto Augusto mokytojas Janas Dlugošas, mini, kad Žemaitijoje nuo seniausių laikų buvo verdamas miežinis alus, naudotas net ritualiniais tikslais. Lietuviai turėjo savo alaus dievaitį – Ragutį (Raugutį arba Raugų Žemėpatį) ir jo pačią – Raugutienę.

Seniausiame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų rinkinyje – 1529 m. LDK statute – rasime ne vieną įstatymą, minintį aludarystę. Statuto devintas skyrius pavadintas „Apie medžioklės plotus, girias, avilių medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus“. Jame rašoma: „Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai“.

Lietuvos aludarių gildijos pirmtakas – Vilniaus salyklininkų cechas, savo veiklą pradėjęs dar 1552 m., kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas gruodžio 9 d. patvirtino jo steigimo dokumentus. Lietuvoje aludarių cechas (gildija) yra vienas seniausių, už salyklininkus senesni tik auksakalių, kalvių bei odininkų cechai. Be amato paslapčių ir tradicijų saugojimo, senovėje aludarių cechai turėdavo ir kai kurias rinkos telkimo funkcijas – centralizuotai daigindavo grūdus, išdžiovindavo, rupiai sumaldavo ir parduodavo alaus gamybai kiekvienam norinčiajam, nes LDK laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gamintis alų.

Aludarystė buvo svarbi ne tik ekonomine prasme. Geras aludaris Lietuvoje turėjo garbingą reputaciją. Bėgo šimtmečiai, alaus darymas kėlėsi iš valdovų pilių į pavienių valstiečių namus, o vėliau – šalia dvarų ir besikuriančių miestelių. Visus tuos metus aludaris buvo reikalingiausios profesijos atstovas – be jo neapsieidavo nei viena šeimos ar bendruomenės šventė. Lietuvoje susiformavo visoje Europoje unikali aludarystės tradicija, kai jos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą.

Jau XVIII amžiuje dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo kurtis pramoninės alaus daryklos – daugelio šiandienių aludarių gildijos narių pirmtakės. Šiaulių miesto dvare esantis bravoras pirmą kartą minimas 1680 metais, tačiau 1799 metais grafas Platonas Zubovas būsimą „Gubernijos“ daryklą pirmą kartą šiuolaikiškai perstatė. Klaipėdos mieste pirklių Reinckių 1784 metais įkurta darykla vėliau prisijungė dvarininko Preusso bravorą, 1871 įkuriant Klaipėdos Akcijinį Bravorą – dabartinio „Švyturio“ pirmtaką. 1853 metais Kaune pirklys I. B. Volfo pastatė garinėmis mašinomis aprūpintą alaus bei salyklo fabriką, o vėliau prisijungė ir konkurento Frederiko Engelmano bravorą, atidarydamas alaus daryklą „Volfas Engelman“. Vilniaus mieste pirmosios gildijos Vilniaus pirklys, mecenatas Vilhelmas Šopenas 1860 metais įkūrė bravorą, vėliau išgarsėjusį „Tauro“ vardu. Pagaliau, 1897 metais Panevėžyje aludaris Albertas Foigtas atidarė „Bergschlosschen“ pavadintą alaus daryklą – dabartinį „Kalnapilį“, seniausią iki šiol savo veiklos pobūdžio nekeitusią miesto įmonę. Pramoninės istorinės alaus daryklos veikė ir Prienų miestelyje, ir Raudondvario dvare prie Vilniaus.

Naujas progreso amžius, garo katilo ir šaldymo mašinos išradimas iš aludarių pareikalavo naujų žinių ir meistrystės. Vis dėlto iki pat Pirmojo Pasaulinio karo daugelis Lietuvoje įsikūrusių daryklų savo alų eksportavo ne tik po plačią carinę Rusiją, bet ir po Europą.

Nepriklausomoje Lietuvoje, dėl susiklosčiusių aplinkybių, alus tapo ne tik aukštos kokybės, bet ir aukštos kainos, pasiturinčios visuomenės dalies vertinamu gėrimu. Nemaža alaus daryklų dalis pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, ir sovietinės Lietuvos metais buvo perstatytos iš naujo. Į šalies alaus daryklas atėjo nauja aludarių karta, tarp kurių nemaža buvo šalies kaimo alaus meistrų palikuonių, gerai žinojusių savo tėvų ir prosenių tradicijas.

Nepriklausomybės atgavimas šalies aludariams atvėrė naujas galimybes. Aludariai savo alui gali rinktis geriausias žaliavas, susiformavo ir iškilo šalies salyklo pramonės įmonės. Savos ir užsienio investicijos į naujas technologijas lėmė, kad šiandien Lietuvos aludariai turi plačias kūrybos galimybes. Istorinių tradicijų ir aukščiausių maisto pramonės standartų laikymasis lemia, kad lietuviškas alus – tai, kuo didžiuojamės savo namuose ir visame pasaulyje!



                     


Ar jums jau yra 18 metų?
Lietuvos aludarių gildija
Atsiprašome,
bet į šią internetinę svetainę gali patekti tik tie asmenys, kurie jau yra sulaukę 18 metų.